„Kabinetas“: „Neteigiame, jog įgyvendiname meno pasaulyje nematytus dalykus“

Seserys Vaida ir Rūta Stepanovaitės savo veiklomis jau spėjo sušmėžuoti meno lauke. Visai nesenai jos, šalia jau kurį laiką veikiančios meno vadybos platformos „Arthesis“, įkūrė ir fizinę projektų erdvę „Kabinetas“, kuris jau spėjo sutraukti nemažą auditoriją, o taip pat Kauno miestui pasiūlė dar vieną erdvę šiuolaikiniam menui. Taigi, apie „Kabinetą“, šiuolaikinį meną bei tolimesnius seserų planus ir susitikome pasikalbėti.

Pradėkime apie viską nuo pradžių. Kaip gimė „Kabineto“ idėja?

Vaida Stepanovaitė: „Kabinetas“ savotiškai pratęsia ir praplečia meno vadybos platformą „Arthesis“, mūsų įkurtą 2014 m. Visuomet galvojome apie savas patalpas, kuriose galėtume vykdyti veiklą. O idėja kilo iš poreikio – vykdyti projektus vis skirtingose, svetimose erdvėse, ieškoti su kuo bendradarbiauti dėl techninių detalių, tarp jų ir tinkamų patalpų yra pakankamai sunku. Tai reikalaudavo daug papildomo darbo, o mums norėjosi imti kryptingai formuoti savo viziją.

Sakote, formuoti viziją. Kokia yra „Kabineto“ vizija?

V.S.: Kol kas esame ties tuo etapu, kuomet viziją dar bandome atskleisti. „Kabinetas“ yra galimybė užpildyti nišas, įvairius poreikius, kurie kyla besidomintiems šiuolaikiniu menu. „Kabinetas“ auditorijai siūlys pamatyti projektus, paremtus įdomiais sprendimais, bendradarbiavimu su įvairiais menininkais bei institucijomis. Neapsiribojame vien tik Kauno menininkais. Juk ne visi kauniečiai nuvyksta į Vilnių pamatyti tam tikrų menininkų sukurtų darbų, kaip ir ne visi vilniečiai atvyksta į Kauną. Norisi paskatinti eksperimentinius parodų rengimo būdus, atrasti kitokius priėjimo būdus. Norisi, kad „Kabinetas“ būtų kaip terpė naujiems menininkų projektams. Pirmoji mūsų surengta paroda buvo Raimondos Sereikaitės „Butterflies are cool in the big, huge, green forest“, kurioje buvo įgyvendintas naujas, nuo įprastos menininkės kūrybos besiskiriantis kūrinys, skirtas būtent „Kabinetui“. Antroji paroda „Sobretudo“ buvo paremta eksperimentu per trumpą laiką suburti jaunus menininkus – VDA Skulptūros katedros studentus, paskatinti patiems atrasti sąryšius tarp konkrečių mūsų parinktų kūrinių. Eglės Grėbliauskaitės paroda „I I“ įgyvendinta kaip pirmoji kuratorinės „Kabineto“ linijos dalis, kurioje siekiama pristatyti kūrinius procese ar esamus permąstyti per kitą prizmę. Taigi, stengiamės pateikti įdomius bendradarbiavimo pasiūlymus menininkams, kuriuo grindžiame ir visą savo veiklą.

Minėjote, kad „Kabinetas“ – tai savotiška meno vadybos platformos „Arthesis“ tąsa. Papasakokite, kaip gimė meno vadybos platformos idėja?

Rūta Stepanovaitė: Mes startavome kaip meno vadybos platforma. Tai yra viešoji įstaiga, kuri dirba su įvairiais projektais, ir vienas iš ženklų, su kuriuo pradėjome dirbti, buvo „Arthesis“. Tai yra iniciatyva, skirta jauniesiems menininkams – bendradarbiauti su jais, vykdant įvairias projektines ir vadybines veiklas. O visos veiklos, kurias mes vykdome, būtent ir kyla iš poreikio užpildyti tam tikras nišas, tam tikrus jaučiamus trūkumus kultūros lauke. Taip siekiame inovatyviai pažvelgti į meno rinką, ir, neprisirišant prie vieno ženklo, toliau vykdyti projektus – šiuo atveju „Kabineto“ projektą, kurio kryptis yra kiek kitokia, negu „Arthesis“, nes mūsų projektų erdvė pristatys ne tik jaunuosius menininkus ir daugiau disciplinų. „Arthesis“ ir „Kabinetas“ eina paraleliai, tačiau „Arthesis“ dirba išskirtinai su meno vadybos paslaugomis, o „Kabinetas“ yra fizinė projektų erdvė, kurioje vyksta įvairaus formato renginiai.

Kokiai auditorijai yra skirta jūsų vykdomi projektai? Ir kokie menininkai turi galimybę dalyvauti „Kabineto“ projektuose ar juos siūlyti?

V.S.: Labai džiugu, kad per trumpą laiką tapome įdomūs įvairiems žmonėms. Skirtingo formato renginiai turi privalumą – jie pritraukia skirtingus lankytojus. Smagu, kad atsirado žmonių, kurie ėmė nuolat lankytis mūsų renginiuose. Kai kuriuos patraukia vienas renginys, kuris jiems suprantamesnis, patrauklesnis. O po to jau ima lankytis ir kituose, jiems visai naujai matomuose renginiuose.

Kalbant apie menininkus – startavome su vilniečių šiuolaikine skulptūra, instaliacija, pristatėme tai trijose parodose. Tačiau šiais metais „Kabinetas“ siūlys ir tapybą, fotografiją, video, performatyvius įvykius. Norint čia surengti parodą, yra svarbu ne tik, ką menininkas ar kuratorius siūlo, bet ir kaip tai ketina pateikti – konteksto, eksponavimo prasme. Tradicinio meninio formato renginių, ypač Kaune, matome ir taip, taigi ieškome eksperimentinių išraiškų.

O ką naujo siūlo „Kabinetas“? Teigiate, kad norite užpildyti trūkstamas nišas.

V.S.: „Kabinetas“ yra nauja vieta, kurioje vyksta šiuolaikinio meno procesai. Neteigiame, kad Kaune yra stagnacija – pavyzdžiui, galerija „Post“ sėkmingai ir plačiai vykdo skirtingus šiuolaikinio meno projektus, kauniečiai ją žino kaip kokybiškų, įdomių meno renginių vietą. Tačiau, kad kažkas nuolat vykdytų veiklą, kuri būtų šiuolaikiška, aktuali, atraktyvi – visgi tokių vietų nėra daug. Neteigiame, jog įgyvendiname meno pasaulyje nematytus dalykus ar kalbame dar neliestomis temomis, tačiau kai kurios veiklos, kaip vieši pokalbiai aktualiais klausimais ar šiuolaikinės skulptūros pristatymas savaime sukėlė daug diskusijų. Tai vertiname kaip poreikio išraišką ir galimybę įvertinti formuojamos vizijos tikslingumą.

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Norite pasakyti, kad Kaune šiuolaikinio meno jau yra tiek, kad tam parodyti, reikia naujų, papildomų erdvių?

V.S.: Kaune yra šiuolaikinio meno. Reikia erdvių jį rodyti. Tačiau reikia rodyti šiuolaikinį meną, esantį ne vien iš Kauno, o ir iš kitur bei jį pristatyti Kaunui.

R.S.: Iš tiesų vieni projektai, idėjos, inicijuoja kitus ir susidaro palanki terpė tam vykti.

V.S.: Kartais galima sakyti, jog daugiau yra poreikio, negu pasiūlos.

R.S.: Mūsų visos veiklos remiasi į edukaciją, ką mes stipriai ir pabrėžiame. Kiekviena auditorija atėjusi pas mus gauna individualų kontaktą. Čia vyksta diskusijos, ir panašaus formato renginiai, kurie prisideda prie edukacijos.

V.S.: Tikrai nesakome, kad „Kabinete“ vyksta viskas ir visiems. Formuojame, numatome savo tikslinę auditoriją, tačiau nenorime apsibrėžti konkrečios, nes matome, jog skirtingi renginiai gali pritraukti labai skirtingų žmonių, todėl ji įvairesnė. Kol kas neprisirišame ir prie vienos, vientisos linijos, tai ateis su įdirbiu.

R.S.: Natūraliai, kiekvienas menininkas ir kiekvienas projektas yra skirtingi, ir pritraukia skirtingas auditorijas. Todėl „Kabineto“ vykdoma veikla yra įvairialypė.

Kokius menininkus norėtumėte pasikviesti į savo erdves?

V.S.: Labai daug įvairių menininkų iš Lietuvos ir užsienio, kuriuos ir mėginsime pristatyti. Nesirenkame vienos konkrečios srities. Tačiau labai norėtųsi, jog idėjas siūlytų ir patys kuratoriai – kad bendradarbiavimo būdu galėtume įgyvendinti įvairius projektus bei pasiūlytų naujų požiūrių.

Kodėl šią fizinę projektų erdvę pavadinote „Kabinetu“?

V.S.: Kabinetas skamba kaip vieta, kurioje viskas balta, gražu, visi pasitempę, o taip pat tai turi asociaciją su sovietiniu kabinetu – instituciniu organu, kuris yra dirbtinai reprezentatyvus. Norėjome sukurti žodžių žaismą, kadangi šios patalpos primena galerijos erdvę, tačiau tokia iš tiesų nėra. Todėl specialiai ieškojome žodžio, reiškiančio dirbtinį oficialumą, taip pat tokį pavadinimą padiktavo erdvės dydis.

Galbūt sekate panašių institucijų pavyzdžiais?

V.S.: Kaip minėjome, dar neturime nusistovėjusio modelio. Tokių ne galerinių erdvių veikimo modelių yra daug, jie skirtingi – įvairiai sprendžiama, kokiu intervalu vyks parodos, kokia jų trukmė, kokie veiklų finansavimo būdai. Manau, mūsų veikimo principai laikui bėgant susiformuos, tai kasdien vystome. Tačiau kas pusiau paskatino, ir, ten pagyvenus, įtvirtino šią idėją – Berlyne yra itin daug projektų erdvių, kurios puikiai formuoja Berlyno kultūrinį veidą. Žmogui, kuris lankosi Europoje, tokia kaip „Kabineto“ veikla bus tikrai ne naujiena ir jis žinos apie tai – vadinamąjį ne galerinį modelį, tačiau Lietuvoje tokių erdvių turime dar nedaug (Studium P, buvusi LTMKS projektų erdvė “Malonioji 6” bei naujoji prie stoties).

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Negaliu nepasidomėti, iš ko „gyvena“ „Kabinetas“?

R.S.: To labai daug kas teiraujasi. Tai nurodo rinkos situaciją, kuomet daug institucijų yra remiamos. „Kabinetas“ yra privati iniciatyva.

V.S.: Būtent todėl mes nesame nuo nieko priklausomi – ir galime vykdyti savo norimas veiklas.

Ar siekiate pritraukti naujų auditorijų? Kaip to siekiate?

R.S.: Taip, mes visą savo veiklą koordinuojame, rašome planus tiek pusmečiui, tiek metams į priekį. Atsiremiant į juos, ruošiame veiklos planą, kuris turi sudedamąsias dalis, kurioje vienoje jų yra ir auditorijų pritraukimo dalis. Ieškome bendradarbiavimo būdų, nes manome, kad įvairios partnerystės plečia auditoriją. Kaip minėjome, vykdant pakankamai skirtingus projektus, prisijungia ir vis kiti lankytojai.

V.S.: Mūsų projektuose dažniausiai yra mažai tekstinės informacijos – dažniausiai ekspozicijoje nebus kūrinių pavadinimų, menininkų biografijų ir t.t., todėl, kad norime daugiau pokalbio. Siekiame gyvai praplėsti lankytojo interesų lauką.

Kalbant apie šiuos metus. Koks numatytas didžiausias, o gal jums svarbiausias projektas?

V.S.: Didžiausias žingsnis – plėtra į užsienį, šį pusmetį į Europą. Metų pabaigoje vyksiu į Korėją ir ten taip pat plėsime savo kaip „Arthesis“ bei „Kabineto“ veiklą.

R.S.: Išvyka į Korėją planuojama kultūros vadybos, meno vadybos tikslais, siekiant plėsti turimus bendradarbiavimo ryšius. Ir ne vien iš Lietuvos išvešime menininkus, tačiau stengsimės atvežti menininkų ir iš užsienio.

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Eglės Grėbliauskaitės paroda  „I I“ Kaune, projektų erdvėje  „Kabinetas“

Nuotraukos: Rūta Stepanovaitė